Meilė iki galo: Didžiojo ketvirtadienio liturgija

Didžiojo ketvirtadienio vakaro liturgijoje ypač artimai prisilietėme prie Kristaus meilės slėpinio. Šio vakaro Evangelijoje girdėjome, kad Jėzus, mylėdamas savuosius, „parodė jiems savo meilę iki galo“. Šie žodžiai lydėjo visą liturgiją.

Mišių pradžioje pasveikinome mūsų parapijos kunigus Kunigystės įsteigimo proga, dėkodami jiems už ištikimą tarnystę, maldą ir kasdienį buvimą su bendruomene. Didysis ketvirtadienis primena, kad per kunigystės tarnystę Kristus ir šiandien pasiekia su savo tautą Eucharistijoje ir sakramentuose.

Evangelijoje matėme Jėzų, kuris pakyla nuo stalo ir ima mazgoti mokiniams kojas. Viešpats ir Mokytojas pasilenkia tarnauti – taip atsiskleidžia meilė, kuri nesiaukština, bet dovanoja save. Šis Evangelijos ženklas tapo regimu ir mūsų parapijos liturgijoje, kai klebonas plovė kojas bendruomenės nariams, tarp jų ir keturiems katechumenams, kurie Didįjį šeštadienį priims Krikšto sakramentą. Tai priminė, kad kelias į naują gyvenimą prasideda nuo Dievo meilės, kuri apvalo ir kviečia sekti Kristumi.

Šio vakaro širdis – Eucharistija. Paskutinės vakarienės metu Jėzus paliko Bažnyčiai didžiausią dovaną – savo Kūną ir Kraują. Eucharistijoje Jis pasilieka su mumis ne simboliškai, bet tikrai: maitina, stiprina ir vienija. Todėl Didžiojo ketvirtadienio liturgija jau įveda mus į Velykų slėpinį – į meilę, kuri save atiduoda, į kryžių ir į prisikėlimo viltį.

Paskutinės vakarienės Mišiose galėjome patirti Kristaus artumą tyloje, maldoje ir bendrystėje. Kiekvienam iš mūsų dar kartą buvo priminta, kad Dievas yra arti, myli iki galo ir kviečia mus daryti, kaip Jis mums padarė.