Didysis penktadienis – tyla, vedanti prie Kryžiaus

Didžiojo penktadienio maldą pradėjome Kryžiaus keliu pamaldų salėje, susitelkdami Viešpaties Kančios slėpiniui.

Didysis penktadienis – tai vienintelė diena metuose, kai Bažnyčia neaukoja Šv. Mišių. Altorius lieka nuogas, tabernakulis tuščias, o visa liturgija veda mus į Kristaus kančios slėpinį.

Pamaldos prasideda tyloje – kunigas parpuola kniūbsčias prieš altorių. Tarsi kartu su juo ir mes savo širdyse nusilenkiame prieš Dievo didybę ir meilę.

Skaitomoje Viešpaties Kančios istorijojoje girdime ne tik apie Jėzaus kančią, bet ir apie Jo laisvą apsisprendimą atiduoti gyvybę. Kryžius čia nėra pralaimėjimas, bet meilės pergalė prieš nuodėmę ir mirtį.

Visuotinė malda aprėpia visą pasaulį: Bažnyčią, tikinčiuosius, netikinčiuosius, kenčiančiuosius ir visus žmones. Tai primena, kad Kristaus auka yra už visus – be išimties.

Centrinis Viešpaties Kančios pamaldų momentas - Kryžiaus adoracija. Pagerbiame Kryžiaus medį, kuris per Kristaus Kančią tampa išganymo įrankiu.

Didysis penktadienis kviečia ne tik stebėti, bet ir dalyvauti: atnešti savo kryžius, savo klausimus, savo neviltį. Ir tyliai patirti, kad Dievo meilė stipresnė už viską.