Verbų sekmadienis – kelionės į Velykas pradžia

Verbų sekmadieniu Bažnyčioje prasideda Didžioji savaitė – ypatingas laikas, kviečiantis tikinčiuosius dar giliau įžengti į Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį. Tai diena, kurioje susipina džiaugsmas ir rimtis: iš pradžių lydime Jėzų, iškilmingai įžengiantį į Jeruzalę, mojuodami verbomis ir giedodami „Osana“, o netrukus Evangelijoje girdime Jo kančios pasakojimą.

Mūsų parapijoje Verbų sekmadienį į Šv. Mišias gausiai renkasi šeimos, vaikai, jaunimas ir senjorai – visi nešini verbomis, kurios tampa ne tik gražiu tradicijos ženklu, bet ir gyvu tikėjimo liudijimu. Jos primena anuomet Jeruzalėje žmonių ištiestas palmės šakas, kuriomis buvo pasitiktas ateinantis Jėzus, pripažintas Karaliumi. Tačiau šis Karalius ateina ne su žemiška galia, o su meile, nuolankumu ir taika.

Verbų pašventinimas yra regimas ženklas, kad tikėjimas paliečia mūsų kasdienybę, namus ir šeimos gyvenimą. Daugelis parsineša verbas į namus ir laiko jas prie kryžiaus ar šventųjų paveikslų kaip priminimą, kad Kristus yra mūsų gyvenimo Viešpats.

Vis dėlto Verbų sekmadienis kviečia ne tik išlaikyti gražią tradiciją, bet ir sustoti, susimąstyti, paklausti savęs: kaip aš pasitinku Jėzų? Ar tik tada, kai Jis atitinka mano lūkesčius? Ar ir tuomet, kai Jo kelias veda per kryžių, ištikimybę, auką ir meilę iki galo?

Parapijos bendruomenei ši diena tampa kvietimu sąmoningai pradėti Didžiąją savaitę – laiką, skirtą maldai, susitelkimui ir gilesniam buvimui su Kristumi. Džiugu, kad mūsų parapijoje ši šventė kasmet suburia tiek daug žmonių. Vaikų rankose laikomos verbos, bendras giedojimas, iškilminga procesija ir maldos bendrystė liudija, kad tikėjimas iš tiesų yra gyvas tada, kai juo gyvename kartu.

Verbų sekmadienis primena, kad Bažnyčia yra bendruomenė, einanti paskui Kristų, mokanti katu džiaugtis, budėti ir ištverti.