“Supraskite, koks dabar laikas”

Šį sekmadienį Bažnyčia pradeda naujuosius liturginius metus. Ir neatsitiktinai juos pradedame būtent Adventu - jis yra viso mūsų tikėjimo kryptis ir mūsų žemiškosios kelionės tikslo priminimas: žengti į susitikimą su Kristumi — Atėjusiuoju per Šv. Kalėdas, nuolat Ateinančiuoju mūsų kasdienybėje ir Ateisiančiuoju laikų pabaigoje. Pats Adventas yra tos dvasinės kelionės atspindys, kuomet per atsivertimą ir širdies atsivėrimą žengiame į susitikimą su Ateinančiu Kristumi.

Šiandien Dievo Žodis mums ne veltui sako: „Supraskite, koks dabar laikas.“ Ne įprastos rutinos laikas, ne namų bei vitrinų puošybos varžytuvių laikas, ne dovanų paieškos ir net ne artimųjų lankymo laikas, bet laikas, kuriame ypač stengiamės, kad  Dievas vėl įžengtų į mūsų gyvenimus. Tai laikas, kai mūsų širdis yra kviečiama pabusti iš naujo.

Tad šiandien pranašas Izaijas mus ir kviečia: „Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais.“

Tai tikroji Advento nuostata. Dievas kviečia mus ne lėkti per gyvenimą, bet ramiai bei ištvermingai kopti į aukštybes, į susitikimą su Juo. Ir šis kopimas į Viešpaties kalną, talpina viltingą žvilgsnį į Šviesą, kuri jau ryškėja horizonte, nors sutemos dar ir gaubia mus. Adventas tarsi aušra, kuomet Šviesa atėjusį į šį pasaulį, pradeda skleistis vis ryškiau. Ne veltui pranašas Izaijas ragina: “Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje!”. Ir tai kvietimas kiekvienam iš mūsų. Adventas kviečia mus ne bėgti nuo tamsos, bet suvokti, kad atėjo laikas, kuomet į tamsą įžengia Šviesa. Ir ši šviesa nėra abstrakti — tai Kristus, kuris užgimsta konkrečių žmonių gyvenime.

Apaštalas Paulius įvardija tiksliai: „Naktis nuslinko, diena prisiartino.“ Tai vilties kupina Advento žinia, kuri mums apreiškia, kad šioje kelionėje į kalną svarbiausios ne mūsų pastangos, bet Dievo žingsniai mūsų link. Svarbiausia - to nepražiopsoti.

Todėl apaštalas Paulius ragina mus „pabusti iš miego“ ir pažvelgti ne tik į žmonijos Išganymo istoriją, bet ir į savo gyvenimus, dairytis ne tik per Šv. Kalėdas atėjusio ar laikų pabaigoje ateisiančio Dievo, bet atpažinti Jo žingsnius ir šiandien savo kasdienybėje.

Evangelijoje pats Jėzus kalba apie budėjimo svarbą. Jis primena Nojaus laikus, kuomet “žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė”. Taip Jėzus atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad kartais gyvename taip įprastai, kad net nepastebime Dievo apsilankymo meto.

Šiais laikais ypač ryški ta dvasinio mieguistumo būsena, kuomet bėgame, lekiame, skubame ir gyvename be ramesnio stabtelėjimo, gilesnio žvilgsnio ir įsiklausymo. O to reikia, kad išliktume jautrūs, kad pastebėtume Dievo Atėjimą: per asmenišką susitikimą, per žmogų, per žodį, per tylą, pet troškimą, per vidinį įkvėpimą.

Ir tuomet ima aiškėti dar viena svarbi tiesa: Dievas dažnai ateina ne tik tuo metu ir ne tik ten, kur mes Jo ieškome, bet ten, kur nesitikime Jo pamatyti.

Jis ateina ten, kur mūsų gyvenime yra nemažai tamsos, nerimo, nevilties ar nuodėmės. Ir būtent ten Dievo Artumas tampa aiškiausias.

Todėl Adventas kviečia mus ne tik kovoti su tamsa, bet pirmiausia pastebėti, kur joje brėkšta Šviesa. Ir prisiminti, kad ne mes tą Šviesą įkuriame – mes Ją tiesiog priimame. Tą primena mums nuo Kristaus Altoriaus įžiebta pirmoji Advento vainiko žvakė, kurios šviesa liudija - jau brėkšta aušra.

Dievas nesiveržia į mūsų gyvenimą jėga – Jis tiesiog ateina ir tyliai beldžia, laukdamas širdies atsivėrimo. Svarbu išgirsti tą tylų beldimą ir tas širdies duris atverti. Adventas byloja būtent apie tai.

O tą Dievo Artumą mums primena ir kalėdaičiai, kuriuos šventinsime Šv. Mišių pabaigoje. Jie yra toks tylus ir paprastas, bet prasmės kupinas ženklas. Trapus, kaip ir mes patys, bet Kūčių vakarą atskleidžiantis, kad visi mes esame pašaukti dalintis ne tik duona… Juk tuomet dalinamės meile, santykiu, artumu, tuo kas išlieka svarbiausia net šiame beprotiškai lekiančiame pasaulyje. Juk duona, kurią laužome, mums primena patį Kristų – Gyvąją Duoną, ateinančią pasotinti ne tiek mūsų kūno, kiek širdies.

Tad tegu šis Adventas padeda mums pabusti iš miego ir tampa laiku, kuomet atveriame savo širdis vėl ir vėl užgismtančiam Dievui. Tegu Adventas tampa mūsų aušra, kuri primena mums apie į šį pasaulį ir į kiekvieno mūsų gyvenimą jau Atėjusią, vis Ateinančią ir dar Ateisiančią Šviesą...

I Advento sekmadienis

2025.11.30

KŽK