Kai Dievas pirmoje vietoje...

SEKMADIENIO HOMILIJA

Brangieji,

šiandienos Evangelijoje girdime tokius Jėzaus žodžius:

„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“

Esu tikras, kad šiandien daug kas juos išgirdome, nes tai žodžiai, kurie “išmuša iš vėžių”. Kaip Jėzus, kuris moko mylėti artimą kaip save patį, tarsi reikalauja mylimiausių žmonių „neapkęsti“? Ar tikrai aš noriu to išmokti ir sekti tokiu mokymu?

Kad tai suprastume, svarbu suvokti, kad čia Jėzus kreipiasi to meto žydiškos kultūros kalba, kuri mums, šiuolaikiniams žmonėms, gali pasirodyti griežta ir nesuprantama. Tačiau semitiškoje kultūroje žodžiai „mylėti“ ir „neapkęsti“ (ir tai ne visiškai tiksli mūsų apibrėžtis) dažnai reiškia ne jausmus, o prioritetus. Tai reiškia: „Jei kas nori sekti manimi, to širdyje turiu užimti pirmą vietą“. Ir ne todėl, kad Jėzui mūsų artimieji yra nesvarbūs (juk visas Jo mokymas paremtas meile Dievui ir artimui), bet todėl, kad tik tuomet kai Dievas yra pirmoje vietoje, visa kita atsistoja į savo vietas.

Kai Dievas yra pirmas, mylime ne mažiau – mylime daugiau. Ne dėl to, kad kažkas nusipelno, bet todėl, kad patys gyvename iš begalinio Meilės šaltinio. Tuomet mūsų meilė šeimai tampa neapsunkinta mūsų kontrolės ar baimės, o laisva, tarnaujanti, auginanti. Tuomet mūsų santykiai nebėra sužeidimų kovos laukas, bet Dievo ugdomos bendrystės vieta.

Šiandien mūsų parapijoje ypatingai meldžiamės už tikybos mokytojus, kurie mūsų mokyklose vaikams bei jaunimui ne tik perduoda tikėjimo žinias, bet kviečia būti Jėzaus mokiniais. Juk krikščioniškas tikėjimas nėra tik žinojimas ar tradicija. Mūsų tikėjimas – tai kelionė su Jėzumi. Ir į šią kelionę yra kviečiami ne tik vaikai ir jaunimas, ne tik kunigai ir vienuoliai, bet kiekvienas žmogus, kuris nori gyventi tikrą ir pilnavertį gyvenimą, neįkalintą tik savo poreikių, įpročių bei įgeidžių rate.

Atkreipkim dėmesį į tai, kad Jėzus toliau kalba apie žmogų, kuris prieš statydamas bokštą turi paskaičiuoti išlaidas ir karalių, kuris prieš kovą turi apsvarstyti, ar pajėgs laimėti. Jis pirmiausia kviečia mus ne į aklą tik gerų emocijų pilną kelionę (tarsi jausminį spa centrą), bet į sąmoningą pasirinkimą ir klausia: „Ar nori statyti savo gyvenimą ant manęs?“

Jis nepudruoja to pasirinkimo, o atskleidžia, kad kartais tai reikalauja atsisakyti ir to, kas patogu bei malonu, to, kas neva “priklauso tik man ir mano artimiausiam ratui“, to, kas nukreipia dėmesį nuo esmės, nuo pagrindinio gyvenimo tikslo.

Tačiau tai nereiškia ir to, kad Jėzus kviečia mus į sunkią, tik slogių pareigų bei suvaržymų sklidiną kelionę. Priešingai – Jis kviečia žmogų į laisvę, kuri išlaisvina širdį nuo tuščių lūkesčių, įtampų ir ateities baimių, nuo vidinio ir išorinio spaudimo viską laikyti savo rankose ir vairuoti savo gyvenimą ten, kur net nežinome kur visą tai nuves.

Jėzus duoda kryptį, Jis pats tampa keliu ir šioje kelionėje Jis niekada nepalieka mūsų vienų. Pirmasis skaitinys iš Išminties knygos primena vieną visiems mums karčią tiesą, kad „mūsų svarstymai nepatikimi“ ir kad „molinis kūnas slopina protą“. Tačiau Dievas duoda savo Šventąją Dvasią, kad mūsų klystkeliai būtų ištiesinti, o tikrieji keliai nušviesti.

Ir Dievas kalba, pataria, nukreipia - per maldą, per Žodį, per Eucharistiją, per įkvėpimus, per mūsų ir sutiktų žmonių gyvenimo įvykius, per bendrystę. Jis padeda mums kiekvieną dieną - augti, keistis, tikėti. Dievas toje kelionėje eina kartu. Visada kartu, jei tik leidžiame Jam būti mūsų gyvenimų bendrakeleiviu, ne fragmentiškai, kai mums reikia ar norisi, bet visada.

Pasakysiu gan painiai, bet tikiuos suprasite - į mūsų “visada” Dievas visuomet atsako savo “visada”. Visada ir visur kartu. Toks yra Jėzaus prašomo mokinio prioriteto tikslas.

Tad kviečiu mus šią savaitę leistis į eksperimentą - pabandykime kas vakarą rasti bent vieną tylos minutę ir savęs paklausti: „Ką šiandien mylėjau labiausiai?“ Ir, esu tikras, atsakymai į šios dienos Evangelijos kvietimą ateis savaime.

Ir nereikia atsakymų išsigąsti, nes tam ir yra skirtas šis mūsų gyvenimas - išmokti mylėti Dievą visa širdimi, visus protu ir visomis jėgomis, o kiekvieną žmogų, kaip save patį. Juk visas mūsų gyvenimas ir yra tos dieviškosios Meilės mokykla.

Ir dar… Nepamirškime, kad šioje kelionėje mes turime vienas kitą - Bažnyčią. Juk Kristus ne veltui paliko ją. Juk ne veltui ir mūsų parapijoje bandome šią Mokinystės kelionę eiti kartu. Kelionę, kurioje po truputį mokomės ne tik pažinti, bet ir būti bei gyventi su Jėzumi, pasirinkti Jį pirmą visame kame. Ir tai nėra taip paprasta…

Todėl paskutinį rugsėjo sekmadienį vėl tęsime šios Mokinystės kelionės susitikimus. Kviečiame visus bendrakeleivius. O jei dar nesate prisijungę – galima juk pradėti dabar - nuo Alfa+ kurso… Juk sekti Jėzumi niekada nevėlu, o kartu tikrai lengviau…

O pabaigai tiesiog noriu priminti, kad Jėzus šiandien kalba ryžtingai ne tam, kad mus išgąsdintų, bet kad padėtų atpažinti tai, kas tikra. Kai pasirenkame Jį pirmą ir einame Jo mokinystės keliu, gyvenime viskas pradeda stoti į savo vietas. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau su nemenku pagreičiu atsiranda daugiau ramybės ir laimės, daugiau prasmės ir krypties, daugiau tikros meilės – Dievui, sau ir kitiems…

Amen.

XXIII eilinis sekmadienis

KŽK 2025.09.07