Fatimos Dievo Motinos atlaidai – maldos, liudijimo ir bendrystės diena

Antrąjį gegužės sekmadienį mūsų parapijoje šventėme pagrindinę Fatimos Dievo Motinos atlaidų dieną. Į šv. Mišias susirinkusieji buvo kviečiami atsinešti savo širdies intenciją ar padėką Marijai. Gavę rožės žiedlapį, žmonės simboliškai paliko savo maldą prie Marijos kojų – tarsi tyliai patikėdami jai tai, kas brangu, skauda ar už ką norisi dėkoti.

Pamoksle klebonas kun. Žydrius klausė: kas bendra tarp Fatimos ir Pašilaičių? Jis priminė, kad Marijos žinia gyva ir šiandien. Fatimos Dievo Motinos skulptūra Pašilaičių gatvėmis buvo nešama kaip liudijimas, kad Dievo meilė gali pasiekti kiekvieną žmogų, įveikti sunkumus ir padrąsinti atsiverti Dievui čia, mūsų kasdienybėje.

Šv. Mišių pabaigoje bendruomenė šiltai pasveikino kleboną kun. Žydrių su 20-osiomis kunigystės metinėmis ir gimtadieniu, dėkodama už jo tarnystę ir lydėjimą.

Po šv. Mišių šventė persikėlė į amfiteatrą, kur vyko Mokinystės kelionės šventė. Čia klausėmės nuoširdžių dalyvių liudijimų: po lietuviškų šv. Mišių savo patirtimi dalijosi Juozas, Mindaugas ir Indrė, po lenkiškų – Anželika, Antoni ir Edita. Jų istorijos priminė, kad Jėzaus kvietimas „Sek paskui mane“ skamba labai konkrečiai – per susitikimus, bendruomenę, maldą, tarnystę ir mažus kasdienius apsisprendimus.

Visi susirinkusieji buvo pakviesti prisiminti akimirką, kada patys savo gyvenime išgirdo šį Jėzaus kvietimą, ir simboliškai palikti ją ant Mokinystės kelio. Taip bendras kelias pildėsi daugybe asmeninių istorijų, žingsnių ir dėkingumo ženklų.

Šventę užbaigė troškinys, vaišės, pokalbiai, juokas ir jauki bendrystė. Fatimos Dievo Motinos atlaidai dar kartą priminė, kad parapija yra gyva bendruomenė, kurioje meldžiamės, dėkojame, liudijame ir kartu mokomės sekti Kristumi.